Dirbti kostiumų papuošaluose, Į šienapjūtę – lyg į atlaidus

Kaip valyti sidabro papuošalus ir padaryti jį kaip naują

Kultūra Turtingesni vyrai savo dukroms ir žmonoms iš Rygos atveždavo brangiausių audinių, sidabrinių papuošalų, nusileisti nenorėdavo dirbti kostiumų papuošaluose vargingesnių šeimų atžalos.

Įvairiuose renginiuose tautiniais kostiumais pasipuošusios lietuvės dabar jau nieko nebestebina.

Gyvenimas tarp stiklo karoliukų

Tačiau retas žinome tikrąją šio svarbaus drabužio istoriją ir kuo jis skiriasi įvairiuose šalies regionuose. Itin daug dėmesio joms dar praeito amžiaus viduryje skyrė šio krašto kraštotyrininkės seserys Stefanija, Mikalina ir Elvyra Glemžaitės.

bendras akcijų pasirinkimo sandorių skaičius interaktyvių brokerių trumpi variantai

XIX a. Pasak šio rinkinio sudarytojų, tai pirmas toks katalogas, pristatantis muziejuje sukauptus eksponatus. Jis esą turėtų padėti suprasti, kad kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo madas, ir tai, kas dabar vadinamas tautiniu kostiumu, nėra tikras senųjų drabužių atvaizdas. Didelis palikimas Valstybė dienos proga katalogas pristatytas Kupiškio etnografijos muziejuje. Renginyje taip pat dalyvavo iš Panevėžio kilusi knygos sudarytoja, Lietuvos nacionalinio muziejaus etninės kultūros skyriaus vyresnioji dirbti kostiumų papuošaluose, daktarė Miglė Lebednykaitė.

Kupiškio kraštotyrininkės seserys Glemžaitės sukaupė daugiau kaip įvairių eksponatų ir beveik jų perdavė muziejui pirmaisiais jo atkūrimo metais.

Apie mus - hagov.lt

Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr. Kartu su ja darbavosi Kupiškio ir Lietuvos dailės muziejaus specialistai bei žinomi dailininkai ir fotografai Senovinis Aukštaitijos krašto kostiumas, pasak sudarytojos, turėtų būti įdomus ir paprastam skaitytojui. Šią sritį projekto rengėjams padėjo atskleisti ilgametis praeityje garsių kupiškėnių seserų Glemžaičių darbas dar XX a.

Savo krašto kultūrą ir tradicijas puoselėjusios ir itin vertinusios moterys išsamiai ištyrė Kupiškio ir jo apylinkių kultūros palikimą. Jų iniciatyva čia saugoma daug įvairių senų rakandų, audinių, drabužių, papuošalų ir kitų daiktų.

dvejetainių parinkčių azartinis žaidimas prekybininkų įsipareigojimas prekybos strategijai

Dar metais Kupiškio vidurinėje mokykloje surengta etnografinė seserų paroda sulaukė didelio susidomėjimo.

Atsidavusios tyrinėtojos Kupiškio kraštotyrininkės seserys Glemžaitės sukaupė daugiau kaip įvairių eksponatų ir beveik jų perdavė muziejui pirmaisiais jo atkūrimo metais.

Susiję klausimai:

Tarp dovanotųjų buvo senų knygų, nuotraukų ir, žinoma, drabužių. Pasak M. Lebednykaitė, pastaruosius Glemžaitės rinko važinėdamos po kaimus, pirko mugėse, pačios bandė atkurti. Visas šis turtas atkeliavęs dar iš XIX a. Viena seserų Stefanija Glemžaitė —įgijusi medicininį išsilavinimą Peterburgo imperatorienės Marijos Fiodorovnos akušerijos mokykloje, m. Dėl savo pareigų moteris daug bendravo su nėščiosiomis ir gimdyvėmis, o šios už pagalbą medikei atiduodavo savo seną tautinį kostiumą. Senoviniai drabužiai itin domino ir kitą seserį — Mikaliną Glemžaitę — Ji buvo pedagogė, nuolat rinko ir kaupė etnografinius eksponatus, dalyvavo ekspedicijose, užrašinėjo tautosaką, rengė tautodailės ir rankdarbių parodas.

Pokariu M. Glemžaitė surinko daug medžiagos apie linų auginimą, apdirbimą dirbti kostiumų papuošaluose lininę aprangą. Kraštotyrininkė sukaupė gausų archyvą apie įvairių Lietuvos etnografinių regionų audinius, jų marginimą, audimo techniką, drabužius. Ir dabar kultūros tyrinėtojai pripažįsta, kad šios moters nuopelnai lietuviškam nacionaliniam kostiumui įamžinti per menkai įvertinti. Dėl to galbūt kalta jos biografija — aukštojo mokslo nebaigusi kupiškėnė dažnai likdavo savo gausios šeimos ir žymesnių specialistų šešėlyje.

Tačiau per kraštotyros ekspedicijas M. Dirbti kostiumų papuošaluose sugebėjo surinkti nepaprastai didelę audinių pavyzdžių kolekciją. Ji dabar saugoma Nacionaliniame muziejuje.

Tačiau tais laikais literatūros apie lietuviškas madas ir jų tradicijas nebuvo. Tad Glemžaitėms teko pasitelkti sukauptas šeimoje žinias, žiūrėti, kaip rengiasi kitos moterys. Apie šio dirbti kostiumų dirbti kostiumų papuošaluose etnografinius bruožus, tautosaką, papročius, tradicijas, istoriją parengtas leidinys, mokslininkų vertinimu, prilygo tuometei daktaro disertacijai.

ae coin binance akcijų pasirinkimo juosta

Į specialų albumą Glemžaitės svajojo sudėti ir savo surinktą medžiagą coti altcoin tautinį aukštaičių kostiumą. Lebednykaitės, seserys pačios komplektavo autentiškus drabužius ir jų priedus. Tokius derinius tada fotografavo žinomas Kupiškio fotografas Balys Buračas. Taip pat planuota panaudoti autentiškas Juozo Karazijos nuotraukas, kuriose įamžinti tautiniais drabužiais pasipuošę žmonės.

Viską turėjo pagražinti tautosakos elementai. Lebednykaitė pabrėžia, kad per šienapjūtę ar rugiapjūtę moterys dabindavosi ne mažiau nei per šventadienius. Minėtoje knygoje, anot jos, daugiausia dėmesio skiriama XIX a. Aukštaitijos moterų drabužiams. Tautinį kostiumą, specialistės tvirtinimu, tada turėjo kiekviena dailiosios lyties atstovė.

Žinoma, skurdesnių šeimų atžalos neturėdavo dirbti kostiumų papuošaluose prabangių drabužių kaip turtingųjų dukterys. Šio krašto žmonės augino linus. Todėl tik Aukštaitijos moterys gali pasigirti įspūdingomis, itin puošniomis liemenėmis. Dažniausiai jos būdavo raudonos, kartais — su sidabrinėmis kilputėmis ir įvairiausiais siuvinėtais raštais.

Tokius derinius aukštaitės rindavosi šventėms, šventadieniams ir eiti į bažnyčią.

Lietuvių archeologinis-istorinis kostiumas ir tautinio kostiumo priedai. 2/2 dalis

Moterys puošdavosi sidabriniais karoliais, tokių kituose regionuose tada nebuvo. Aukštaitijos gyventojos galvas dabindavo pagal savo šeiminį statusą.

Susiję straipsniai:

Moterys nešiojo baltus nuometus, juos užsidėdavo, kai tik ištekėdavo. Merginos puošdavosi karūnomis su kaspinais, jos buvo vadinamos galionais. Kupiškėnės, skirtingai nuo kitų kraštų panelių, plaukus puošė vadinamaisiais kalpokais — dekoratyvine juosta iš kaspinų ir dirbtinių gėlių. Tokias ypač mėgo pamergės dirbti kostiumų papuošaluose vestuves. Jas itin girdavo vietos dvasininkai, todėl ši tradicija gyvavo gana ilgai. Gyvomis gėlėmis lietuvės tais laikais puošdavosi rečiau.

Kelias iki bažnyčios būdavo ilgas ir žiedai nuvysdavo.

bitcoin ethereum litecoin ir bitcoin pinigai prekybos auksu ir sidabru strategijos

Dirbtinių gėlių merginos nusipirkdavo turguose ar mugėse. Šaltesniu metu moterys apsigobdavo brangiomis šilkinėmis ar kašmyro itin plonos vilnos skaromis. Aukštaitiškame kostiume vyravo ryškios spalvos.

bitcoin grynieji pinigai atnaujinti prekyb europos komisijos prekybos taršos leidimais sistema

Dažniausiai tai būdavo raudona, žalia ir geltona. Į dirbti kostiumų papuošaluose — pasipuošusios Įprastomis dienomis šio krašto moterys rengdavosi paprasčiau. Jų prijuostės nebuvo taip kruopščiai išbalintos, nes susitepdavo dirbant ūkio darbus. Tada panelėms nereikėjo ir galvos ar kaklo papuošalų. Tačiau M. Mat visos žinojo, kad po sunkių darbų laukia smagi vakaronė ir galbūt bent vienas jaunikaitis jas bus nusižiūrėjęs lauke.

Pasak muziejininkės, tai liudija to laiko fotografijos. Jose įamžinti ir vyrai, ir moterys tiesiog spindi baltumu ir švara. Kupiškėnų bei jų talkininkų surinkto senovinių kostiumų katalogo nedidelę dalį sudaro vyrų apranga. Tačiau šiai lyčiai nėra būdingas puošnumas, tad ir tokių eksponatų muziejus daug neturi.

Į šienapjūtę - lyg į atlaidus — hagov.lt

Minėtoje knygoje galima rasti aukštaičių dėvėtų skrybėlių, bitininko dangalų, apavo pavyzdžių. Kaip tikino M. Lebednykaitė, pavartę katalogą savo aprangą galėtų pakeisti etnografinių kolektyvų, ansamblių dalyviai. Mylėti savo kraštą ir jo kultūrą Glemžaites išmokė tėvai.

Iškraipoma istorija Kraštotyros ekspertai pabrėžia, kad lietuviams trūksta žinių apie tautinio kostiumo raidą. Gal todėl, kad jo populiarumas smarkiai nukentėjo sovietmečiu. O ir praeito amžiaus pradžioje pačios moterys nustojo juo žavėtis. Ilgiausiai tokia apranga išliko ten, kur puoselėta lietuvybė. Vėliau šio drabužio vaizdas buvo iškraipomas. Kai kas norėjo tokį kostiumą pernelyg stilizuoti, todėl jis buvo tarsi blogo skonio pavyzdys.

Sovietmečiu perkrautos atrodė lietuvių tautinės karūnos, galvos apdangalai, senovėje nebuvo populiarūs ir gintaro papuošalai. Tokias klaidas dažniausiai darydavo masinės dirbti kostiumų papuošaluose fabrikai, kuriems reikėdavo aprengti daug dainų ar kitų švenčių dalyvių. Šiais laikais ne vienas dizaineris atsigręžia į tautinį paveldą.

iye akcijų pasirinkimo sandoriai cfd apskaita

Senovinė apranga prikeliama naujam gyvenimui — žinoma, šiek tiek kitokia, priderinta dabartiniam vartotojui. Istorikai tvirtina, kad tautinis kostiumas — Lietuvos kultūros dalis. Tai kažkada buvo kiekvienos lietuvės pasididžiavimas — labai vertintas ir saugotas.

Galbūt jus domina